ဂျဟိုးဘာရူးမြို့

ဝီကီပီးဒီးယား မှ
ဂျဟိုးဘာရူးမြို့
Johor Bahru
မြို့
ထိပ်မှစ၍ လက်ယာရစ်။ ဂျဟိုးဘာရူးမြို့လယ်ခေါင်၊ စူလတန် အီဘရာဟင် အဆောက်အဦး၊ မိုးသစ်တောများ၊ ဂျဟိုးရေလက်ကြားအား ဂျဟိုး_စင်ကာပူ တံတားပေါ်မှ မြင်ရပုံ
ထိပ်မှစ၍ လက်ယာရစ်။ ဂျဟိုးဘာရူးမြို့လယ်ခေါင်၊ စူလတန် အီဘရာဟင် အဆောက်အဦး၊ မိုးသစ်တောများ၊ ဂျဟိုးရေလက်ကြားအား ဂျဟိုး_စင်ကာပူ တံတားပေါ်မှ မြင်ရပုံ ၏ မြင်ကွင်းပုံ
နိုင်ငံ မလေးရှား

ဂျဟိုးဘာရူးမြို့ကို ယခင်က တန်ဂျွန်ပူထရီ သို့မဟုတ် အစ်စကန်းဒါး ပူထရီ ဟု​ ခေါ်ကြပြီး မလေးရှားနိုင်ငံ ဂျဟိုးပြည်နယ်၏ မြို့တော် ဖြစ်သည်။ ဂျဟိုးဘာရူးမြို့တွင် လူဦးရေ အားဖြင့် ၄၉၇,၀၆၇ ဦး ရှိသည်။[၁] မလေးရှားနိုင်ငံ၏ ၂၀၁၃ ခုနှစ်တွင် လူဦးရေ အားဖြင့် ၁,၈၀၅,၀၀၀ ဦး ရှိပြီး[၂][၃] ဒုတိယမြောက် အကြီးဆုံး မြို့ကြီးဒေသဖြစ်သော အစ်စကန်းဒါး မလေးရှား၏ တစိတ်တဒေသ ဖြစ်ကာ[၄][၅][၆][၇] မလေးကျွန်းဆွယ်၏ တောင်ဘက်အစွန်ဆုံး မြို့ဖြစ်သည်။[၈]


ကိုးကား[ပြင်ဆင်ရန်]

  1. Total population by ethnic group, Local Authority area and state, Malaysia။ Statistics Department, Malaysia (2010)။ 14 November 2013 တွင် မူရင်းအား မော်ကွန်းတင်ပြီး။ 12 March 2012 တွင် ပြန်စစ်ပြီး။
  2. Iskandar Malaysia Key Economic StatisticsIskandar Regional Development Authority။ Iskandar Malaysia။ 26 July 2015 တွင် မူရင်းအား မော်ကွန်းတင်ပြီး။ 26 July 2015 တွင် ပြန်စစ်ပြီး။
  3. Iskandar Malaysia။ Johor State Government (26 December 2013)။ 30 June 2015 တွင် မူရင်းအား မော်ကွန်းတင်ပြီး။ 1 July 2015 တွင် ပြန်စစ်ပြီး။
  4. Malaysia among Most Urbanized Countries in East Asia။ The World Bank (26 January 2015)။ 11 October 2015 တွင် ပြန်စစ်ပြီး။
  5. Johor Bahru။ Malaysia Airlines။ 17 July 2014 တွင် မူရင်းအား မော်ကွန်းတင်ပြီး။ 11 October 2015 တွင် ပြန်စစ်ပြီး။
  6. Johor။ MSC Cyberport။ 26 October 2013 တွင် မူရင်းအား မော်ကွန်းတင်ပြီး။ 11 October 2015 တွင် ပြန်စစ်ပြီး။
  7. S. Muthiah (19 June 2015)။ The city that gambier builtThe Hindu။ 19 August 2015 တွင် မူရင်းအား မော်ကွန်းတင်ပြီး။ 19 August 2015 တွင် ပြန်စစ်ပြီး။
  8. Nathalie Fau; Sirivanh Khonthapane; Christian Taillard (2014)။ Transnational Dynamics in Southeast Asia: The Greater Mekong Subregion and Malacca Straits Economic Corridors။ Institute of Southeast Asian Studies။ pp. 253–။ ISBN 978-981-4517-89-8